Kristina Tomilina. Nervų sistema šviesoforo principu

Polyvagal teorija* apibūdina tris fiziologinius organizmo režimus arba tris autonominės nervų sistemos reakcijas: 1) ryšio, 2) „kovok arba bėk“ ir 3) sąstingio (freeze). Ar skaitant toliau atpažįstate jas iš savo patirties? Kuris yra dominuojantis Jūsų nervų sistemos atsakas? Ar organizmas adekvačiai balansuoja pagal situaciją tarp visų trijų?

Galite įsivaizduoti, kad kiekvienas režimas atitinka šviesoforo signalus: žalią, geltoną ir raudoną. Trumpai apie kiekvieną iš jų:

Ryšio režimas

Ryšio režimui būdingas atsipalaidavimas, emociškai sveikas, saugus ryšys su kitais, atsinaujinimo, gijimo būsena. Tai nervo klajoklio atsakas, įjungiantis parasimpatinę nervų sistemą „ilsėkis ir virškink“ (prie šio pavadinimo kartais dar pridedama – „dauginkis“). Už šį atsaką atsakinga ventralinė nervo klajoklio dalis evoliuciniu požiūriu yra jauniausia, palyginti su dorsaline jo dalimi, išsivysčiusi neseniai. Tai reiškia, kad ji sujungia mus su aukštesnio lygio mąstymu ir socialiniais gebėjimais. Šis režimas reikalauja saugumo patirties, kuri leidžia mums užmegzti bei palaikyti ryšį su kitais ir klestėti mūsų pasaulyje. Mes ją galime patirti kaip saugumą ir ramybę matant kitų žmonių žvilgsnius, ramius veidus, girdint draugišką kitų žmonių balsą, patiriant lytėjimą, glostymą, apkabinimus. Itin svarbus šios nervų sistemos dalies aspektas – koreguliacija, t. y., gebėjimas reguliuotis tarpusavyje su kitais žmonėmis. Ventralinė nervo klajoklio dalis aktyvina oksitocino, kartais vadinamo glaustymosi, prisilietimų arba meilės hormonu, gamybą. O šis suaktyvina smegenų sritis, susijusias su mūsų bendravimo, ryšių, malonumo ir atlygio sistemų apdorojimu.

„Kovok arba bėk“ režimas

Šiame režime dominuoja simpatinė nervų sistema. Šis atsakas išsivystė žinduoliams evoliucionuojant iš roplių, kad pavojaus atveju sutelktų mus nedelsiant imtis aktyvių fizinių veiksmų. Kai jaučiame galimą grėsmę, išsiskiria trys pagrindiniai hormonai: kortizolis, epinefrinas ir norepinefrinas. Mūsų pulsas ir kvėpavimas padažnėja, kraujas teka į raumenis ir pradedame prakaituoti. Nepaisant baimės, mes vis dar tikime, kad galime išgyventi grėsmę. Simpatinis atsakas sumažina momentiniam išgyvenimui neesminių kūno funkcijų, tokių kaip virškinimo ir reprodukcinės sistemos, aktyvumą, ir visus resursus nukreipia į didžiąsias kaklo, pečių, rankų raumenų grupes, skirtas kovai, o į apatinę nugaros dalį, užpakalį ir kojas – pabėgimui.

Deja, tą patį atsaką, kuris puikiai pasitarnavo tam tikru evoliucijos etapu džiunglėse kaunantis arba bėgant nuo plėšrūnų, mes naudojame, bandydami įveikti šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Problema ta, kad dažniausiai savo kūno pagalba nuo šiuolaikinių iššūkių negalime nei pabėgti, nei fiziškai susigrumti su jais. Tad mūsų organizmai išlaiko hormonų disbalansą ir nuolatinę neišveiktą įtampą viršutinėje kūno dalyje, nes prieš mus ne plėšrus liūtas, o mūsų viršininkas, klientas ar šeimos narys. Kai negalime fiziškai pabėgti nuo savo problemų, mes laikome neišveiktą įtampą apatinėje nugaros dalyje, PSOAS, sėdmenų ir kojų audiniuose.

Sąstingio režimas

Jei jaučiame, kad nuo grėsmės vis tik negalime pabėgti ar kovoti, parasimpatinė nervų sistema sukelia gynybinį sąstingio režimą. Tai yra mūsų seniausios, primityviosios dorsalinės nervo klajoklio dalies reakcija, kuri būdinga ir ropliams. Tai paskutinė mūsų kūno išeitis, sustingti (kolaptuoti, apmirti) tol, kol galėsime bėgti ar kovoti. Nepaisant to, kad tiesioginę užpuolimo grėsmę patiriame daug rečiau, nei mūsų ankstyvieji protėviai, kurie plikomis rankomis gynėsi nuo plėšrūnų, mes šią sąstingio būseną patiriame stebėtinai dažnai.

Sąstingio režimas sukelia atsiribojimo, įstrigimo, užtirpimo ir beviltiškumo jausmą. Mūsų širdies susitraukimų dažnis, kraujospūdis ir imuninis atsakas mažėja, galime prarasti kūno suvokimą ir gebėjimą aiškiai mąstyti. Ši intensyvi būsena taip pat gali sukelti nevalingą vėmimą, šlapinimąsi ar tuštinimąsi. Trauminiai įvykiai gali sukelti organizme sąstingio reakciją, kuri gali išlikti net tada, kai grėsmės nebėra. Daugelis iš mūsų išmokome šią reakciją nuo ankstyvos vaikystės ir tai tapo mūsų numatytuoju atsaku į stresą. Kai jaučiame stimulą, įtampą ir nerimą, ne mobilizuojamės, o kolaptuojame. Galime jaustis taip, lyg būtume vos gyvi. Kai tik pradedame leisti daugiau energijos per savo kūną, kad vėl įsitrauktume į gyvenimą, pradedame jausti tą nervinį suaktyvėjimą, jausmų intensyvumą, todėl grįžtame į sąstingio būseną, vengimo elgesį.

Nervo klajoklio stimuliavimas, jo tonuso stiprinimas gali padidinti emocinį stabilumą ir skatinti atsparumą stresui, taip pat keisti atsaką į trauminę patirtį. Daugiau apie nervo klajoklio tonizavimą natūraliais būdais skaitykite čia: Paprasti būdai mažinti stresą – stimuliuoti nervą klajoklį.

_____________

* 1994 m. dr. Stephen W. Porges pasiūlė šiuo metu itin populiarėjančią Polyvagal teoriją, kuri sieja žinduolių autonominės nervų sistemos evoliuciją su socialiniu elgesiu ir pabrėžia fiziologinės būsenos svarbą psichikos gerovei. Ši teorija, kuria remiasi daugelis garsiausių nervų sistemą ir psichinę sveikatą tyrinėjančių autoritetų, veda prie naujoviškų gydymo būdų.

Stephen W. Porges yra mokslų daktaras, nusipelnęs Indianos universiteto mokslininkas, Trauminio streso tyrimų konsorciumo įkūrėjas, Šiaurės Karolinos universiteto psichiatrijos profesorius, Ilinojaus universiteto bei Merilendo universiteto profesorius emeritas. S. Porges paskelbė daugiau nei 400 recenzuojamų mokslinių straipsnių, yra daugelio knygų autorius.

Geštalto psichoterapijos praktikė Kristina Tomilina