Daugvinas Liberis: „Kūnas skirtas ne tik tarnauti protui“

Šokis gali būti gydantis, padedantis pažinti save santykyje su kitais, praplėsti saviraišką bei ribotus elgesio modelius. Įprastą grupinės terapijos kėdžių ratą Daugvinas Liberis kviečia pakeisti į judesio dirbtuvių bei šokių aikštelę. „Čia šoka emocijos ir mintys, kurių kasdienybėje nepavyksta išreikšti“, – sako jau 8 metus ekstatiniam šokiui (ecstatic dance) kviečiantis Daugvinas.

Kas yra šokio-judesio terapija?

Šokis ir judesys – man tai, visų pirma, saviraiška. Čia aš galiu išreikšti tas mintis ir jausmus, kurių įbalsinti nenoriu, nemoku, o gal net ir neįmanoma. Terapijos tikslas man yra apie drąsą gyventi daugiau, drąsiau, aktyviau, atviriau, lengviau. Judesys tam puikiai pasitarnauja. Jame nėra taisyklių, tad nėra ir klaidų. Galima viską išmėginti, eksperimentuoti. Su kiekvienu žingsniu pasitikėjimas auga. Šis jausmas dažniausiai lydi mane išėjus iš šokių salės. Nors būna, šokant kyla įvairiausių jausmų, bet kiekvieną jų galima išreikšti per judesį ir tokiu būdu paleisti.

Kam šokio-judesio terapija gali būti naudinga?

Labai jautriems žmonėms, kaip geresnio savęs pažinimo būdas. Savo ribų, poreikių, galimybių tyrinėjimas, plėtimas. Kitiems čia puiki erdvė paieškoti atviresnio, artimesnio ryšio su kūnu, jausmais, kitais žmonėmis. Kasdienybėje skubant lengva pamiršti, tad čia vieta prisiminti, kad aš taip pat esu ir kūnas. Suteikti progą, vietą ir laiką kūnui pabūti vedliu, kūrėju, o ne tik proto tarnu. Judėti ne pagal taisykles, formules, o pagal nenuspėjamą muziką, impulsą iš kito žmogaus ar tiesiog vidinės tylos. Na, o nejautriems save priskiriančius čia gali ištikti lengvas šokas. Kažkokios nesąmonės ir keistenybės, žmonės vartosi, rangosi, žiovauja, kokia tame prasmė? Prasmę susikuriame patys. Man gyventi judant drąsiai ir įvairiai tiesiog jaučiasi pilniau.

Paminėjote, kad žmonės „vartosi, rangosi, žiovauja...“. Ar teisingai suprantu, kad šokio choreografija, judesio estetika nėra pirmame plane? Čia vykstantis judėjimas gali gerokai skirtis nuo standartiškai įsivaizduojamo šokio įvaizdžio? Tad mintys apie tai, kad „nesu geras šokėjas“, „nejaučiu ritmo“, „šokių aikštelėje nesijaučiu laisvai“ neturėtų stabdyti? O „judesio dirbtuvės“ nereiškia, kad bus mokomasi „gražiai šokti“?

Čia stebime judesį ne akimis, o vidiniu jausmu. Tyrinėjame, kiek judame autentiškai, o kiek vaidiname prieš save ar kitus. Kviečiame kartu pašokti vidinį kritiką ir pagyrūną. Ieškome būdų ir leidžiame sau pašokti gėdingai ar kvailai. Čia šoka visos emocijos ir mintys, kurių kasdienybėje nepavyksta išreikšti.

Kada žmogus turėtų ateiti į šokio judesio terapiją?

Pasiilgus tikro, natūralaus, neskuboto ryšio su savimi ir kitais. Čia, ramioje, draugiškoje erdvėje, jis užsimezga ypač lengvai ir užpildo ilgam. Niekada nebandžiusiems, čia bus tikrai įspūdingiau, nei naujas restoranas ar net naujas miestas keliaujant užsienyje. Nes viskas nauja, neištyrinėta, bet tuo pačiu ir labai artima (juk kalbame apie savo kūną).

Ar visiems žmonėms tinka šokio ir judesio terapija?

Manau visiems, klausimas tik kada ir kiek to reikia. Manau, pats kūnas gali duoti užuominą, retkarčiais dienoje netikėtu jautrumu ar drąsesniu judesiu primindamas, kad yra skirtas ne tik darbui, valgymui ir smegenų nešiojimui. Belieka šiuos signalus pastebėti ir nepamiršti savęs apdovanoti. Šokio-judesio terapija, tai lyg šventė kūnui ir atostogos protui.

Ar šiuose užsiėmimuose yra galimybė nešokti, nedalyvauti, likti stebėtoju, jeigu jau atvykau, bet pajutau, kad nenoriu aktyviai įsitraukti?

Visi užsiėmimai yra tik rekomendacijos. Čia galima ateiti pabūti savaip, įsitraukti į žaidimus ir vėl likti su savimi. Dalis pratimų netgi leidžia patirti ir lavinti stebėtojo rolę. Aktyvus sąmoningas stebėtojas taip pat yra tampriame ryšyje su kitais. Net ir atėjus vienam ir visą laiką prašokus su savimi, bendrystės jausmas aplanko, nes kūnas (o jam iš paskos ir protas) jaučia, kad kartu su kitais žmonėmis užsiima malonia ir prasminga veikla, yra priimtas ir savas.

Jeigu žmogaus santykis su savo kūnu yra sudėtingas, kūne daug nuolatinės įtampos, nelankstumo, nejudrumo ir žodis „šokti“ kelia paniką, ar toks žmogus turėtų ką veikti šokio-judesio užsiėmimuose?

Žodis „šokti“ šiais laikais yra prisipildęs svaigalų, taisyklių, viliojimo ir kitų artefaktų, kurie temdo tikrąją jo prasmę – išreikšti save per judesį. O būtent per saviraišką mes galime išlaisvinti visas kūne paslėptas, sustingusias emocijas. Taip, pradžioje su jomis gali būti nemalonu susitikti, bet būtent tam ir yra patyrę specialistai, kurie parenka užsiėmimus, prižiūri bendrą grupės dinamiką ir rūpinasi, kad procesas būtų sklandus, naudingas ir įdomus.

Savo darbe apjungiate koučingo patirtį, egzistencinės psichoterapijos bei šokio-judesio terapijos žinias. Kas bendro tarp šių skirtingų krypčių ir kas Jums svarbiausia kaip vedančiajam šokio-judesio terapijos užsiėmimuose?

Bendras dėmuo tiek koučinge, tiek šokio-judesio terapijoje, tiek egzistencinėje psichoterapijoje yra pasitikėjimas žmogaus turimais resursais. Aš, kaip judesio terapijos praktikas, esu aktyvaus liudytojo vaidmenyje, padedu sukurti saugią, įkvepiančią erdvę. Negaliu kalbėtis su kliento kūnu, negaliu jo pamokyti. Kūnas pats veda žmogų, duoda impulsus, kuriuos klientas gali sekti ir taip keliauti savo procesu.

O jeigu judesiui impulsų kūne kaip ir yra, kažkuri žmogaus dalis norėtų šokti, bet stabdantys jausmai, baimė, nesaugumas, gėda stipresni?

Rekomenduočiau rinktis privačią(s) sesiją(s) su terapeutu.   

Kokį vaidmenį šokio-judesio terapijoje užima muzika?

Ir didelį, ir mažą. Šokti ir judėti galima ir visai be muzikos, o pagal viduje atsineštą temą, mintis, jausmus, kūno skausmus. Impulsą taip pat skatina partnerystės žaidimai dviese ar su visa grupe. Taip pat prisideda vedėjo vedimas, pagalbiniai daiktai. Tačiau muzika visus šiuos aspektus papildo, sustiprina, padeda greičiau įsivažiuoti ir sklandžiau patirti savo unikalią kelionę. Todėl daugeliui, tai vienas svarbiausių šokio terapijos aspektų. Turiu begalę muzikos šaltinių, galvoje – šimtus, jei ne tūkstančius dainų, atlikėjų, įrašų kompanijų ir DJ pavadinimų. Judesio dirbtuvėms muziką parenku iš anksto, pagal jų temą, užduotis. Laisvos šokio kelionės metu atveriu visą 12 DJavimo metų sukauptą lobyną ir atsiduodu improvizacijai. Tačiau visada išlaikau penkių ritmų bangos principą, pradedu ramiai, tuomet kylame į griausmingą siautulį ir neskubėdami vėl nusileidžiame į ramybę. Svarbu paminėti, kad šokame ne tik pagal šokių, bet ir pagal world, jazz, klasikinę, eksperimentinę muziką.

Kalbėjosi Kristina Tomilina

Daugiau apie Daugviną – www.daugvinas.com

Nuotraukos iš asmeninio D. Liberio archyvo